Viena pirmųjų investuotojų Lietuvoje Viktorija Trimbel, rizikos kapitalo fondo „Coinvest Capital“ direktorė, kalbėdama apie šalies gyventojų finansinį raštingumą Lietuvoje, pastebi, kad vis didesnę dalį pasiekia bazinės žinios, tačiau investuoja mažuma. Jos nuomone, Vilniaus birža, vis dar yra embriono būsenoje. Situaciją galėtų išjudinti stambiausių valstybės valdomų įmonių (VVI) atėjimas į biržą.
Investuoti pradėjote Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę – kaip investavimas atrodė tada? Kokios buvo galimybės, prieinamumas?
Pradėjau dirbti licencijuota finansų maklere pačioje akcijų biržos kūrimosi pradžioje ir tapau pirmąja samdoma investicinio banko „Suprema“ darbuotoja.
Tai buvo laikai, kai daugybė žmonių pirmą kartą susidūrė su investavimu per investicinius čekius. Spėju, kad vertingiausius sprendimus padare tie, kurie juos panaudojo savo būsto arba įmonių, kuriose dirbo, akcijų įsigijimui, kiti tiesiog pardavė, vargu, ar už geriausią kainą investicinėms grupėms, kurios už juos vėliau privatizavo stambiąsias įmones.
Mano investicijos labiausiai priklausė nuo disponuojamų laisvų lėšų sumos ir rizikos apetito skirtingais gyvenimo etapais. Turint šeimą su mažomis dukromis, pradžioje buvo aktualiausi konservatyvus, gynybiniai finansiniai instrumentai, dabar, dukroms užaugus, mano rizikos apetitas iš esmės kitas, todėl rizikos kapitalo investicijos į ankstyvosios stadijos startuolius puikiai atitinka pasikeitusi rizikos profilį.
Vilniaus vertybinių popierių birža veikia jau kelis dešimtmečius. Žvelgiant iš šiandienos, kas iš esmės pasikeitė ir kaip vertinate pokytį?
Vilniaus birža, mano dideliam apgailestavimui, vis dar yra embriono būsenoje. Vienas iš naujai suformuotos Kapitalo rinkos tarybos, į kurios narius esu deleguota „Baltic Institute of Corporate Governance“, tikslų yra biržos atgaivinimas, tačiau šioje srityje ryžtingesnių sprendimų pasigendu.
Žiūrint istoriškai, biržos augimui objektyviai ir subjektyviai kliudė keli dalykai.
Visų pirma, žemas finansinis raštingumas ir nekokios daugumos patirtys su investiciniais čekiais – suvokimas apie investicijų į birža galimybes bei rizikas išlieka primityvus.
Antra, vyraujantis kontrolės ir nepasitikėjimo mentalitetas. Akcijų kotiravimas biržoje reiškia, kad kontroliuojantis savininkas yra subrendęs dalintis pelnu ir sprendimo priėmimo galiomis, verslas veikia skaidriai, nebijo atskleisti biržos reikalaujamo informacijos kiekio ir detalių, gerbia mažumos akcininkų teises.
Trečia, labai ilgą laiką gyvenome išskirtinai žemų palūkanų ir didelio bankinio finansavimo prieinamumo aplinkoje, kai gali skolintis iš banko verslo vystymui, neatskiesdamas nuosavybės, tokie sprendimai paprastai gerina grąžos ir kapitalo kaštų WACC rodiklį.
Pagaliau, mūsų pensijų ir kitų fondų ekosistemos vystymasis irgi yra lėtokas, purtomas nesibaigiančių reformų ir seniai pamiršto pagrindinio tikslo, todėl trūksta institucinių investuotojų, likvidumo ir pakankamo laisvo akcijų kiekio biržos apyvartoje.
Turime klasikinę vištos ir kiaušinio problemą, kurią, mano giliu ilgamečiu įsitikinimu, išjudinti galėtų reikšmingas 20–25% stambiausių VVI akcijų listingavimas.
Kai 2012 m. vadovavau ekspertų grupei, rengusiai nuosavybės ir valdysenos galimybių studiją ir teises aktų projektus, politikai sakė, kad dar per anksti, reikia nepriklausomų valdybų, pagerinti būklę ir jau tada eisim į biržą. Tuoj apsisuks trečios kadencijos su nepriklausomais nariais – gal jau metas į birža?
Šiuo metu aš labiausiai tikiu startuolių ekosistemos galimybėmis sukurti realų proveržį, nes tai yra vieta, kurioje atsiranda opcionai, akcijų nuosavybė ir sėkmės istorijos bei kapitalas jas pardavus. Vis dar mažiau nei norėtume, bet kryptis viltinga.
Kokia dabar situacija su investavimu Lietuvoje? Ar jau įvyko lūžis ir tai galime vadinti masiniu reiškiniu?
Deja, masiniu reiškiniu vadinti vis dar per anksti, nors ekosistema ir finansinio raštingumo abėcėlės žinojimas įgauna pagreitį.
Dabar mes turime rekordinius milijardinius lėšų likučius einamosiose sąskaitose, kas nėra geriausias sprendimas aukštos infliacijos ir palūkanų normų aplinkoje. Tačiau yra visa eile finansinio raštingumo ir švietimo iniciatyvų, kurios yra arba naujos ir šviežios, arba tiesiog tampa plačiau žinomos – nuo 30-metį švenčiančios „Lietuvos Junior Achievement“ programų iki „WE Invest“ mokymų apie investavimą moterims ir merginoms.
TAIP PAT SKAITYKITE:
- Privatus investavimas – link proveržio vėžlio žingsniu
- Investuojančių per įmonę daugėja, bet nerti stačia galva nereikėtų
- J. Rojakos portfelis: pernai susitraukė beveik perpus, šiemet jau paaugo 10%
Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų?
Parašykite „Mano pinigų“ redaktoriams.
