Nors Lietuvos gyventojų turtas sparčiai auga ir vejasi ES senbuves, pagal finansinį turtą vienam gyventojui vis dar stipriai atsiliekame nuo Beniliukso, anglosaksų ir Skandinavijos valstybių. Užuot investavę laisvas lėšas, 70 proc. savo turto laikome grynųjų pavidalu, bankų sąskaitose ar terminuotuosiuose indėliuose. Lietuvos banko (LB) duomenimis, indėliuose gyventojai iš viso laiko apie 22,3 mlrd. EUR, einamosiose sąskaitose – 15,3 mlrd. EUR. Ekspertų manymu, tai – nerimą kelianti tendencija, kuri ne tik riboja finansinio turto augimą, kai pinigai uždirba pinigus, bet ir leidžia juos apkarpyti infliacijai.
Pagal finansinį turtą vienam gyventojui mūsų turto lygis siekia tik apie trečdalį Vakarų šalių vidurkio. Pasak ekonomisto Žygimanto Maurico, nepaisant įspūdingo Lietuvos ekonomikos augimo, pastaraisiais metais priartinusio mus prie ES vidurkio vienam gyventojui, turtui sukaupti reikia ilgesnio laiko.
„BVP parodo tik vienerių metų situaciją, o turtas yra tai, ką mes nuo BVP sukaupto pyrago kiekvienais metais atsidedame kaip taupymą ir investuojame į finansinius instrumentus. Mūsų nepriklausomai valstybei tėra kiek daugiau nei 30 metų. Ilgą laiką gyvenome santvarkoje, kurioje turto sąvoka buvo labai specifinė, todėl ir turto nebuvome sukaupę. Atgavę nepriklausomybę, stovėjome pliki ir basi – tik tada pradėjome kaupti“, – sako Ž. Mauricas.
Neinvestuojame, bet turtingėjame – kodėl?
Per ketverius metus Lietuvos gyventojų finansinis turtas padvigubėjo – nors ir neinvestuojame, tačiau turtingėjame. Anot Ž. Maurico, Lietuvos ekonomika pastarąjį dešimtmetį sparčiai augo, vis daugiau žmonių turėjo galimybę džiaugtis didesnėmis pajamomis ir atitinkamai vis daugiau jų galėjo tam tikrą turto dalį atsidėti.
Jam pritaria ir sutelktinio išskirtinių NT projektų finansavimo platformos „Letsinvest“ valdybos pirmininkas Vytenis Kinduris. „Metai iš metų stebime atlyginimų augimą, vejamės Europos vidurkius, auga darbų efektyvumas ir sukuriame daugiau produktų. Geri įmonių rezultatai ir pelnai prisideda prie to, kad gerai sekasi visai šalies ekonomikai, o tai atsiliepia visiems rinkos dalyviams“, – teigia V. Kinduris.
Ž. Mauricas pastebi, kad itin spartus turto augimas fiksuotas pandemijos laikotarpiu. „Tuo metu buvo apribotos galimybės išlaidauti, todėl žmonės natūraliai sukaupė daugiau turto, – sako ekonomistas. – Kitas įdomus reiškinys – vis daugiau turto yra paveldima.“
Spartus ekonomikos, BVP augimas, tolygesnis BVP pasiskirstymas, ribotos galimybės vartoti paskatino turto augimą, tačiau didžiausias trūkumas, anot pašnekovų, yra tai, jog gana vangiai savo finansinį turtą auginame investuodami – investicijų grąža Lietuvos gyventojų turimame turte yra labai nedidelė.
Vis dar nėra įpročio investuoti
Lietuva stipriai skiriasi nuo Skandinavijos šalių: 70 proc. viso finansinio turto lietuviai laiko grynaisiais, bankų sąskaitose ir indėliuose, o skandinavai – tik 26 proc. Lietuviai likusią dalį – 30 proc. – investuoja į grąžą generuojančius aktyvus, kurių didesnę dalį sudaro pensijų fondai. Tuo tarpu skandinavai, pasak Ž. Maurico, į grąžą generuojančius aktyvus investuoja net 74 proc.
Ž. Mauricas pastebi, kad jei Lietuvoje klausiama „Ar investuoji?“, tai Skandinavijos šalyse klausimas formuojamas kitaip – „Kur investuoji, kaip investuoji?“ Pasak ekonomisto, skandinavų investicinis portfelis yra labai diversifikuotas: „Nemažai investuojama į investicinius fondus, pensijų, draudimo fondus. Taip pat – ir tiesiogiai į akcijas. Šių šalių gyventojams plati paletė investicinių krypčių yra gana įprastas dalykas.“
Tuo tarpu Lietuvoje, anot V. Kindurio, išlieka populiarūs baziniai kaupimo instrumentai – santaupos įvairiomis formomis bei galimybę greitai išsiimti pinigus suteikiantys neterminuoti indėliai.
„Vienintelis masiškesnis kaupimo ir taupymo instrumentas Lietuvoje yra įvairios pensijų schemos. Manau, reikia dar ilgą kelią nueiti iki įsidrąsinimo ir investicijų svarbos supratimo, kol pasieksime Skandinavijos valstybių lygį, kai 12–15 proc. šeimos pajamų ateina iš taupymo ir investavimo“, – sako V. Kinduris.
Kodėl lietuviai taip mažai investuoja?
Anot Ž. Maurico, lietuviai mažai investuoja dėl pasitikėjimo trūkumo – tiek bendra finansų sistema, tiek finansiniais tarpininkais. Kitos priežastys – finansinio raštingumo stoka ir tradicijų nebuvimas.
„Neturima informacijos bei įgūdžių investuoti į rizikingesnius, bet didesnę grąžą atnešančius aktyvus. Taip pat nesama ir investavimo tradicijų, kai Skandinavijoje šios tradicijos senos, įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą“, – sako ekonomistas.
Jam pritaria ir V. Kinduris: „Laisvų lėšų investicijoms mūsų kišenėse atsirado palyginti neseniai. Tuo tarpu Skandinavijos valstybės kelerius šimtus metų nematė nei okupacijos, nei suiručių, tad sukaupto turto dydis kiekvienoje šeimoje yra didesnis. Be to, Lietuvoje taip drąsiai neinvestuojame ir todėl, kad esame įvairiomis formomis patyrę pinigų nusavinimų.“
Populiariausia investicija į NT turi alternatyvų
Dažnas lietuvis renkasi investuoti į nekilnojamąjį turtą. Pasak V. Kindurio, tai – vienas saugiausių investicinių instrumentų, tačiau reikia nepamiršti, jog tiesioginis NT valdymas sukelia ir papildomų rūpesčių.
„Atsiranda tokie faktoriai kaip būsto priežiūra, išlaikymas, amortizacija, mokesčiai, rinkos vertės svyravimai. Tai dažnai sukelia papildomą stresą, o ir grąža aukštesnių palūkanų fone yra labai neženkli“, – sako V. Kinduris.
Jo vertinimu, sutelktinio finansavimo platforma yra gera investavimo alternatyva, nes siūlo investuotojui aiškią ir paprastą schemą. „Tokios platformos, kuriose gali investuoti su NT įkeitimu, apjungia gerąsias NT, kaip investicijos, savybes ir suteikia didelį lankstumą, – sako V. Kinduris. – Nereikia tiesiogiai valdyti turto, bet turi jį kaip garantą. Be to, gali pasitraukti ir konvertuoti savo investiciją į pinigus, ką ne visada pavyks padaryti turint butą, kurio pardavimo laikas gali užtrukti.“
V. Kinduris priduria, jog tokios platformos siūlo fiksuotas palūkanas, leidžiančias prognozuoti savo uždarbį. „Paskolindamas pinigus, juos investuodamas, žinai, koks bus galutinis rezultatas ir gali lanksčiai paskirstyti riziką. Pavyzdžiui, turėti ne vieną butą, o savo dalį penkiuose skirtinguose NT objektuose, kas suteikia galimybę aktyviai daryti įtaką savo investicijai“, – pastebi jis.
Investavimas kaip nuolatinė higiena
Pasak Ž. Maurico, siekiant keisti lietuvių investavimo įpročius, reikėtų didinti gyventojų finansinį raštingumą, teikti daugiau informacijos apie įvairias investavimo galimybes. „Be abejo, nepakenktų ir pasitikėjimo vieni kitais stiprinimas, – sako jis. – Ypač finansų sektoriumi, kuriuo nemažai žmonių vis dar nepasitiki. Esu girdėjęs egzotiškų pasiaiškinimų, kodėl neinvestuojama: dažnai bijoma, kad finansų tarpininkas pasiims 1 proc. komisinį. Tačiau neinvestuodamas negausi 8 proc. Kaip šuo ant šieno – nei pats valgysi, nei kitam duosi.“
Ekonomisto manymu, investavimas turėtų tapti gyvenimo dalimi ir higiena – tokia pat, kaip mokėjimas už komunalines paslaugas ar pasidomėjimas kandidatais, už kuriuos ketini balsuoti rinkimuose: „Juk eidami balsuoti jaučiame atsakomybę už demokratijos palaikymą, pasidomime kandidatais, perskaitome partijų programas. Tokia pati higiena turėtų būti ir investavimas – žmonės dažnai net kelių mygtukų nepaspaudžia, nors sąskaitoje turi tikrai nemažai pinigų ir žino, kad artimiausiu metu jų neprireiks.“
V. Kinduris teigia, jog žengiant pirmuosius žingsnius investavime reikėtų įvertinti savo rizikos apetitą ir atitinkamai susidėlioti investicinį portfelį, nesumetant visų kiaušinių į vieną pintinę. „Vienų žmonių rizikos apetitas yra didelis, jie nori investuoti į akcijų rinką, matyti kilimus ir kritimus, o kitų – mažas. Patarčiau pirmiausia jį įsivertinti ir pagal tai susidėlioti savo investicijas. Visada kartoju, kad investavimas turi kelti teigiamas emocijas, o ne stresą“, – sako V. Kinduris.
Plačiau susipažinti su sutelktinio finansavimo platforma „Letsinvest“ galite čia: https://letsinvest.eu/invest/?lang=lt
Investavimas visuomet susijęs su rizika.
Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų?
Parašykite „Mano pinigų“ redaktoriams.
