Po pastaraisiais dešimtmečiais įvykusio deficito skolinimosi ir skolų sprogimo pasaulio ekonomika juda dar nematyto ekonominės, finansinės ir skolų krizių sutapimo link.
Privačiame sektoriuje tarp daugybės skolų yra namų ūkių skolos (kaip antai hipotekos, kredito kortelės, paskolos automobiliams, paskolos studijoms, asmeninės paskolos), verslo ir įmonių paskolos (bankų paskolos, obligacijų skolos ir privataus sektoriaus skolos) ir finansų sektoriaus skolos (bankinių ir nebankinių institucijų įsipareigojimai). Viešajame sektoriuje, kuris apima centrinės, regionų ir vietos valdžios obligacijas ir kitus oficialius įsipareigojimus bei netiesioginius įsiskolinimus, pavyzdžiui, nefinansuojamus įsipareigojimus pagal perskirstomąją pensijų sistemą ir sveikatos priežiūros sistemą – visi šie įsipareigojimai toliau didės visuomenėms vis labiau senstant.
Vien netiesioginių skolų skaičiai tiesiog pribloškia. Visame pasaulyje bendra privataus ir viešojo sektoriaus skola, skaičiuojant ją kaip BVP procentinę dalį, išaugo nuo 200% 1999 metais iki 350% 2021 metais. Dabar šis santykis yra 420% išsivysčiusios ekonomikos šalyse ir 330% Kinijoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose šis rodiklis yra 420% – tai yra didesnis nei per Didžiąją depresiją ir po Antrojo pasaulinio karo.
Žinoma, skolos gali paskatinti ekonominį aktyvumą, jei paskolų gavėjai investuoja į naują kapitalą (įrengimus, namus, viešąją infrastruktūrą), kuris duoda didesnę grąžą už skolinimosi išlaidas. Tačiau didelė dalis skolintų lėšų yra suvartojama nuolat išleidžiant daugiau nei gaunant ir tai yra tiesus kelias į bankrotą. Maža to, investicijos į kapitalą irgi gali būti rizikingos, tiek tada, kai įsigydamas namus už dirbtinai išpūstą kainą, skolinasi namų ūkis, tiek tuomet, kai skolinasi įmonė, kuri nori pernelyg greitai plėstis nepaisydama grąžos rodiklių, arba vyriausybė, leidžianti pinigus vadinamiesiems baltiems drambliams (brangiai kainuojantiems, bet beverčiams infrastruktūros projektams).
Toks perteklinis skolinimasis dėl įvairių priežasčių vyksta jau kelis dešimtmečius. Finansų demokratizacija suteikė galimybę pajamų neturintiems namų ūkiams finansuoti savo vartojimą paskolomis. Centro dešiniosios vyriausybės nuolat mažino mokesčius, bet nemažino išlaidų, o centro kairiosios – dosniai finansavo socialines programas, kurias įgyvendinant mokesčiai turėjo būti gerokai didesni. Ir mokesčių politika, kurioje pirmenybė buvo teikiama skolinimuisi, o ne nuosavybei ir kurią kurstė itin švelni centrinių bankų monetarinė ir kreditų politika, paskatino skolinimosi augimą tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje.
Dėl daug metų trukusio monetarinio stimuliavimo ir kredito sąlygų švelninimo skolinimosi išlaidos tapo beveik lygios nuliui, o kai kuriais atvejais netgi neigiamos (kaip neseniai buvo Europoje ir Japonijoje). 2020 metais kai kuriose Šiaurės šalyse valstybinė neigiamo pelningumo skola doleriais siekė 17 trilijonų JAV dolerių, netgi hipotekų nominali palūkanų norma buvo neigiama.
Staigus netvarių skolos rodiklių padidėjimas reiškė, kad daug skolininkų – namų ūkiai, bendrovės, bankai, šešėliniai bankai, vyriausybės ir net visos šalys – buvo nemokūs „zombiai“, kurių gyvybę palaikė žema palūkanų norma (dėl kurios jų skolos aptarnavimo išlaidos buvo priimtinos). Tiek per 2008 metų pasaulinę finansinę krizę, tiek ištikus COVID-19 krizei nemažai nemokių rinkos dalyvių, kurie kitu atveju būtų bankrutavę, išgelbėjo nulinės ar neigiamos palūkanų normos politika, monetarinis stimuliavimas ir tiesioginė finansinė pagalba.
Tačiau dabar infliacija (kurią paskatino tam tikros itin švelnios fiskalinės, monetarinės ir kreditų politikos kryptys) užbaigė šią finansinę „Numirėlių aušrą“. Centriniai bankai buvo priversti padidinti palūkanų normą, kad atkurtų kainų stabilumą, ir „zombiams“ skolos aptarnavimo išlaidos sparčiai išaugo. Daugeliui ši bėda yra triguba, nes infliacija taip pat apkarpo realias namų ūkio pajamas ir mažina jo turimo turto, kaip antai namų ir akcijų, vertę. Tas pats pasakytina ir apie trapias bei pernelyg stipriai skolų slegiamas įmones, finansų institucijas ir vyriausybes – jos vienu metu susiduria su smarkiai išaugusiomis skolinimosi išlaidomis, mažėjančiomis pajamomis ir įplaukomis bei menkstančia turto verte.
Dar blogiau tai, kad šie įvykiai sutampa su sugrįžusia stagfliacija (didele infliacija ir menku ekonomikos augimu). Paskutinį kartą išsivysčiusios ekonomikos šalys su tokiomis sąlygomis buvo susidūrusios XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tačiau tuomet bent skolos rodikliai buvo labai žemi. Šiandien susiduriame su blogiausiais XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio aspektais (stagfliaciniais sukrėtimais) ir su didžiausiomis pasaulinės finansinės krizės problemomis. Ir šįkart negalime paprasčiausiai sumažinti palūkanų normą, kad paskatintume paklausą.
Juk pasaulio ekonomiką nuolat krečia trumpalaikiai ir vidutinės trukmės tiekimo sutrikimai, kurie lėtina augimą ir išpučia kainas bei gamybos sąnaudas. Tarp tokių sukrėtimų yra dėl pandemijos sutrikęs darbo jėgos ir prekių tiekimas; Rusijos karo įtaka Ukrainoje vartojimo kainoms; vis labiau pražūtinga Kinijos taikoma nulinio COVID-19 politika ir dešimtys kitų vidutinės trukmės sukrėtimų nuo klimato kaitos iki geopolitinių įvykių – kurie dar labiau skatins stagfliaciją.
Skirtingai nuo 2008 metų finansinės krizės ir pirmųjų COVID-19 mėnesių, paprastas fizinių ir juridinių asmenų išgelbėjimas nuo bankroto taikant švelnią makropolitiką tik šliūkštelėtų dar daugiau žibalo į infliacijos ugnį. Tai reiškia, kad nusileidimas bus kietas – gili, ilgalaikė recesija ir sunki finansinė krizė. Kai turto kainų burbulas sprogs, skolos aptarnavimo išlaidos išaugs ir dėl infliacijos namų ūkių, įmonių ir vyriausybių pajamos sumažės, ekonominė krizė ir finansinė griūtis dar labiau skatins viena kitą.
Žinoma, išsivysčiusios ekonomikos šalys, kurios skolinasi savo valiuta, gali pasinaudoti netikėtai pašokusia infliacija, kad sumažintų kai kurių nominalių ilgalaikių fiksuotos normos skolų realią vertę. Vyriausybėms nenorint didinti mokesčių ar apriboti išlaidų, kad sumažintų biudžeto deficitą, ir vėl lengviausia išeitimi taps centrinio banko vis labiau didinama valstybės skola. Tačiau negalima visą laiką visų kvailinti. Kai infliacijos džinas ištrūks iš butelio (o tai nutiks, jei centriniai bankai nuleis rankas susidūrę su gresiančia ekonomikos ir finansine krize), nominali ir reali skolinimosi kaina nepaprastai išaugs. Pačios didžiausios stagfliacinės skolų krizės pradžią galima atitolinti, bet jos negalima išvengti.
Komentaro autorius – Nourielis Roubini, Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos ekonomikos profesorius emeritas
Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.
Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.
TAIP PAT SKAITYKITE:
- Sunkūs laikai investicijoms į NT: ką prognozuoja Estijos ekspertai
- Infografika: kur realusis darbo užmokestis mažėjo sparčiausiai
- Volstrito strategai laukia nelengvų 2023 metų
Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų?
Parašykite „Mano pinigų“ redaktoriams.
